Visai čia pat vynuogyno, šalia svyrančių, gėlių žiedais trykštančių krūmų, šnara švelnūs moterų balsai. Jų sakiniai ilgi, niekur neskubantys. Lėtesni už juos tik šampano burbulai giliose krištolo taurėse. Tingiai kylantys ir nežinia kur pradingstantys, jie laužo paskutinius kaitrios saulės spindulius. Auksiniam vakarui slepiantis, svyrančios ličių kekės pripildo kvėpavimą tankiu saldumu. Laikas sustoja. Oras putoja. Pats metas taurėms prabilti, už ką jos liečiasi šiandien. „... kvapas, dienai skelbiantis saldžius tostus.“